Patarimai

Šaltas variklis yra mažiau efektyvus ir labiau dėvisi. Kai variklis nepasiekęs darbinės temperatūros, alyva yra klampesnė ir ne taip lengvai teka, todėl padidėja trintis tarp komponentų. Varikliui įkaitus, alyva skystėja, sumažėja nusidėvėjimas ir judančios dalys pakankamai sutepamos. 

Ar yra skirtumas tarp benzininių ir dyzelinių variklių? 

Nors ir benzininiai, ir dyzeliniai varikliai turi pasiekti optimalią temperatūrą, jų įšilimo charakteristikos ir idealūs darbo diapazonai truputėlį skiriasi.

Darbinė benzininių variklių temperatūra

Benzininiai varikliai paprastai pasiekia darbinę temperatūrą greičiau nei dyzeliniai dėl greitesnio degimo ir didesnio sūkių skaičiaus net laisva eiga. Įprasta daugumos benzininių variklių darbinė temperatūra yra nuo 90 °C iki 105 °C.

Darbinė dyzelinių variklių temperatūra

Dyzeliniai varikliai turi panašų darbinės temperatūros diapazoną – maždaug tarp 85 °C ir 105 °C  – tačiau ilgiau šyla. Taip yra todėl, kad dyzelinis degimo procesas yra efektyvesnis žemesnėje temperatūroje, o dyzeliniai varikliai paprastai gaminami iš tvirtesnių komponentų, kurie ilgiau išlaiko šilumą. Kai kurie dyzeliniai varikliai gali veikti šiek tiek žemesniame diapazone (85-90 laipsnių). 

Dažniausios problemos, susijusios su darbine variklio temperatūra

Variklis perkaista

Jei variklio temperatūra ilgą laiką viršija 105 °C, tai reiškia, kad jis perkaista arba perkaito. Dažniausios to priežastys: termostato gedimas, per mažas aušinimo skysčio lygis, gedimas vandens siurblyje arba užsikimšęs radiatorius. Perkaitimas greitai gadina variklį. 

Variklis dirba „per šaltai“

Varikliai, kurie niekada nepasiekia optimalios darbinės temperatūros, naudoja itin daug kuro, išmeta daugiau teršalų ir taip pat greičiau dėvisi. Dažniausia šios problemos priežastis yra užstrigęs termostatas, dėl kurio aušinimo skystis pradeda cirkuliuoti per anksti ir variklis negali įkaisti.

Temperatūriniai svyravimai

Nereguliarūs temperatūros rodmenys gali signalizuoti apie aušinimo skysčio daviklio gedimą, oro kišenes aušinimo sistemoje arba elektros problemas. Netolygus aušinimas gali perkaitinti variklį, o tai turi įtakos jo ilgaamžiškumui.

Aušinimo skysčio nuotėkiai

Nuotėkis iš žarnų, radiatoriaus ar vandens siurblio sumažina aušinimo skysčio lygį ir dėl to didėja variklio perkaitimo tikimybė. Jei pastebite, kad darbinė temperatūra pakyla virš normos, svarbu patikrinti sistemą dėl nuotėkių.

Patarimai, kaip vairuoti, kol variklis dar nepasiekė darbinės temperatūros

Turime ir keletą patarimų apie vairavimą, kol variklis dar „neįšilo“, kad jį apsaugotumėte ir prailgintumėte tarnavimo laiką. 

Būkite švelnesni

Pradedant važiuoti, ypač šaltą dieną, nesistenkite iš karto smarkiai spausti akceleratoriaus pedalą ar važiuoti agresyviai. Pradėkite ramiai. Šiuolaikiniai varikliai nereikalauja ilgo šildymo, bet palaukti vis tiek reikia. Nekelkite apsukų aukščiau, negu reikia optimaliam bėgio perjungimui. 

Jeigu tempsite krovinį arba staigiai išsuksite į greitkelį, leiskite šaltam varikliui bent truputį įšilti.

Stebėkite termometro rodmenis

Varikliui šylant, stebėkite termometrą. Rodyklė turėtų tolygiai judėti link normalios ribos ir ją pasiekti per maždaug 5–15 minučių važiavimo, priklausomai nuo aplinkos temperatūros ir variklio tipo. Jei matuoklis nejuda arba svyruoja, tai gali reikšti problemą.

Trumpas apibendrinimas

Tinkamos darbinės variklio temperatūros pasiekimas ir palaikymas yra labai svarbus našumui, efektyviam darbui ir variklio ilgaamžiškumui, nepriklausomai nuo to, ar vairuojate benzininį, ar dyzelinį automobilį. Atpažindami probleminius požymius ir važiuodami atsargiai, kol variklis dar nepašilęs, galite jį apsaugoti ir prailginti svarbių komponentų tarnavimo laiką. 

Daugumoje transporto priemonių su tradiciniu mechaniniu stovėjimo stabdžiu, kartais rankiniu, sistema yra suprojektuota taip, kad užblokuotų galinius ratus. Ji veikia taip: kai patraukiate svirtį (arba nuspaudžiate specialų stovėjimo stabdžio jungiklį), įtempiamas kabelis. Šis kabelis eina iki galinių stabdžių diskų arba būgnų. Troselio mechanizmas prispaudžia stabdžių trinkeles prie būgno arba, prie atskiro mechanizmo galinio stabdžių kaladėlės viduje. Dėl to galiniai ratai fiziškai negali suktis.

Kodėl stabdomi tik galiniai ratai? Yra dvi pagrindinės priežastys. 

1. Jei rankinį stabdį užtrauktumėte automobiliui judant, galinių ratų blokavimas yra kur kas mažiau pavojingas nei priekinius. Galinė dalis gali slysti, bet jūs išlaikysite tam tikrą kontrolę. 
2. Mechaninė kabelių sistema yra paprastesnė ir patikimesnė, kai nukreipta į galą.

Aišku, yra ir išimčių. Kai kurie sportiniai ar kito tipo automobiliai (pavyzdžiui, visureigiai ar sunkvežimiai) turi sudėtingesnę stovėjimo stabdžio konstrukciją, bet daugumoje automobilių blokuojami tik galiniai ratai. 

Elektrinis rankinis stabdis (EPB)

Naujuose automobiliuose atsiranda vis daugiau elektronikos. Vienas iš komponentų – elektrinis rankinis stabdis (EPB). Naudodami EPB, sistemą įjungiate paspausdami ar pakeldami mygtuką, o elektrinis pavaros mechanizmas įjungia stabdžius.

Dauguma elektrinių stovėjimo stabdžių, kaip ir tradicinės sistemos, veikia tik galinius ratus. Tačiau, vėlgi, ypač aukštesnės klasės ar galingesniuose modeliuose, gali būti naudojamas integruotas stabdžių cilindrų varikliukas arba stabdžių sistemos hidraulinis kontūras. Jų pagalba, tam tikromis aplinkybėmis gali būti stabdomi visi ratai, pavyzdžiui, kad neriedėtumėte atgal įkalnėje. 

Vienas iš EPB sistemų privalumų yra jų automatizacija, pavyzdžiui, įjungus pavarą arba išjungus variklį stabdys užsitraukia automatiškai. Kai kurios sistemos netgi integruotos į automobilio kontrolę, kad būtų galima naudoti Auto Hold (Hill Start) funkciją. 

Kaip patikrinti ar rankinis stabdys veikia tinkamai ir kuriuos ratus stabdo?

Jeigu jums įdomu sužinoti apie savo automobilį, galima atlikti paprastą testą. Jums reikės šiek tiek vietos. 

1. Pastatykite automobilį ant lygaus paviršiaus ir įjunkite rankinį stabdį.
2. Automobilį palikite neutralioje pavaroje (ir išjunkite variklį, jei rankinis ne elektroninis) ir pabandykite stumti automobilį iš priekio ir galo.
3. Stebėkite, kurie ratai nesisuka. Jei galiniai ratai sunkiai slysta, o priekiniai rieda, tai reiškia, kad rankinis prispaudžia galinius ratus. 

Taip pat galima automobilį pakelti su domkratu, tačiau turėkite omenyje, kad su elektronine sistema viskas gali būti kiek labiau komplikuota. 

Dažniausios rankinio stabdžio problemos

Kaip ir bene kiekvienas kitas komponentas, rankinis stabdis gali sugesti. Štai yra dažniausios problemų priežastys:

• Išsitampė arba nutrūko trosai. Mechaninėse sistemose plieninis kabelis laikui bėgant gali išsitempti (prarasti efektyvumą), arba net nutrūkti, dėl ko rankinis „nebelaiko“. 
• Užstrigęs mechanizmas. Stabdžių svirtys, šarnyrai ir stabdžių kaladėlės gali užstrigti dėl korozijos, ypač jei stabdys nenaudojamas reguliariai.
• Nusidėvėję stabdžių kaladėlių antdėklai arba pačios kaladėlės. Jei galiniai stabdžiai yra pernelyg nusidėvėję, stovėjimo stabdys negalės pakankamai stipriai prispausti ratų, kad automobilis nejudėtų.
• Elektronikos gedimai. EPB sistemose gali sugesti elektriniai pavaros arba valdymo moduliai. Apie tai dažnai praneša įspėjamosios lemputės prietaisų skydelyje. Išsikrovęs akumuliatorius taip pat gali sutrukdyti stabdžiams veikti ir užsifiksuoti.
• Netinkamas sureguliavimas. Tiek mechaninės, tiek elektrinės sistemos gali būti netinkamai sureguliuotos. Tai reikėtų pataisyti. 

Taigi, daugumoje automobilių rankinis stabdys stabdo galinius ratus ir yra tik itin nedaug išimčių. Labai svarbu, kad šis mechanizmas veiktų tinkamai, nes nuo jo priklauso saugumas. Jeigu įtariate problemą, kuo skubiau registruokitės į servisą, kad bėda būtų išspręsta. 

Kadangi jų sudėtyje yra cukrų ir rūgščių, sakai laikui bėgant gali įsigerti į automobilio laką ir dažus. Jei jų nepašalinsite, šios dėmės gali tapti nuolatinėmis arba sudaryti duobeles. Kėbulas taip pat praranda blizgesį ir, kai sakai įsisenėja, juos darosi tik sunkiau valyti. Na, o veikiami saulės, jie skatina rūdžių susidarymą. 

Sakų valymas

Svarbiausia yra nedelsti, nes kuo ilgiau sakai bus ant automobilio, tuo labiau jie kietės ir susijungs su dažais. Dėl to valyti reikėtų iš karto po to, kai problemą pastebite. Prieš pradėdami, pasiruoškite priemones. Jeigu būsite neatidūs ir naudosite netinkamas priemones, galite subraižyti automobilio paviršių ar išblukinti dažus. Štai, ko jums reikės:

• Mikropluošto šluostė - švelni ir veiksminga valant bei poliruojant.
• Automobilinis muilas - sukurtas pašalinti nešvarumus nepažeidžiant dažų.
• Kibiras ir vanduo - priemonių skalavimui ir skiedimui.
• Alkoholis (izopropilo alkoholis) - specialios priemonės bei alkoholis gali ištirpdyti sakus.
• Apsauginės pirštinės – patogesniam ir švaresniam darbui.
• Vaškas – tam, kad pavyktų atkurti dažų blizgesį. 

Na, o dabar apžvelgsime, kaip valyti sakus, žingsnis po žingsnio.

1. Apiplaukite sakais aplipusias vietas

Pradėkite nuplaudami aplipusią vietą vandeniu, tada naudokite šampūną ir mikropluošto šluostę. Tai pašalina neįsigėrusius nešvarumus ir apsaugo nuo įbrėžimų.

2. Suminkštinkite sakus

Ant sakų dėmės uždėkite drėgną skudurėlį arba popierinį rankšluostį ir palikite 10–15 minučių. Drėgmė padės suminkštinti medžiagą, todėl ji taps elastingesnė ir pasidarys lengviau nuvaloma.

3. Naudokite sakų šalinimo priemonę arba alkoholį

Sausą mikropluošto šluostę sudrėkinkite specialia priemone arba izopropilo alkoholiu. Švelniai trinkite dėmes sukamaisiais judesiais. Nespauskite pernelyg smarkiai, nes galite subraižyti dažus. Jei reikia, kartokite.

4. Skalaukite ir džiovinkite

Po sakų pašalinimo nuplaukite vietą švariu vandeniu ir nusausinkite švaria mikropluošto šluoste. Įsitikinkite, kad neliko nei priemonės, nei sakų likučių.

5. Atkurkite apsauginį sluoksnį

Sakų šalinimas gali nuimti laką arba sandarinimo priemonę. Ant išvalytos vietos vėl užtepkite aukštos kokybės vaško arba sandariklį, kad atkurtumėte kėbulo blizgesį ir apsaugotumėte nuo nešvarumų ateityje.

Papildomi patarimai apie priemones ir kokių klaidų nedaryti

Nors sakų nuvalymas nėra sudėtingas darbas, nepatariame naudoti abrazyvių kempinių ir šiurkščių šluosčių, nagų lako valiklio ar benzino šiam darbui. Jie kelia pernelyg didelę riziką dažų ir lako pažeidimui. Specialios priemonės arba grynas alkoholis yra saugiausi pasirinkimai. 

Ateityje turėkite omenyje, kad prevencija – geriausias sprendimas šiai problemai. Tam tikri patarimai padės apsaugoti automobilio kėbulą ir leis jums išvengti įkyraus valymo darbų:

• Jei įmanoma, venkite statyti automobilį po medžiais, ypač pavasarį ir vasarą.
• Jei automobilį tenka statyti po medžiais ilgesniam laikui, uždenkite jį brezentu.
• Reguliariai vaškuokite automobilį, kad ateityje būtų lengviau pašalinti ant paviršiaus užtiškusius sakus.
• Dažnai tikrinkite automobilio kėbulą, kad sakus pastebėtumėte anksti.

Jei sakai užsiliko ilgą laiką arba įsiskverbė į dažus, gali prireikti profesionalaus valymo. Ekspertai naudoja specialius įrankius ir mišinius, kad atkurtų pirminę išvaizdą nepadarydami papildomos žalos. Jei abejojate, užsiregistruokite į automobilių švaros centrą. Tad apibendrinant primename, kad sakai nors ir atrodo nekenksmingai, iš tiesų gali pridaryti nemažai žalos. Tiek likusiomis šios vasaros dienomis, tiek prieš kitą šiltąjį sezoną pasiruoškite nuo jų saugotis.

• Apsauginės pirštinės ir akiniai;
• Respiratorius (nebūtina, bet rekomenduojama);
• Kelių grūdėtumų šlifavimo popierius (rekomenduojama P80, P120 ir P300);
• Vielinis šepetėlis arba suktuvas su tokiu priedu;
• Rūdžių rišiklis ar kita, koroziją nuimanti cheminė priemonė;
• Švarūs skudurėliai ar mikropluošto šluostė;
• Užpildas, jei yra skylė;
• Automobiliams skirtas gruntas;
• Dažai (spalva turi atitikti kėbulo);
• Skaidrus lakas (nebūtina, bet naudinga priemonė)
• Maskavimo juosta ir laikraštis arba plastikinė plėvelė.

Prieš rūdžių naikinimą – pasiruošimas darbui

Prieš pradėdami, pastatykite automobilį gerai vėdinamoje vietoje, pavėsyje. Įsitikinkite, kad paviršius, su kuriuo dirbsite yra švarus ir sausas. Dėvėkite pirštines ir apsauginius akinius, kad dulkių, cheminių medžiagų ir nešvarumų nepatektų į akis ar ant odos. 

Jei dirbate su elektriniu įrankiu arba yra tikimybė, jog susidarys daug dulkių, naudokite respiratorių. 

Rūdžių naikinimas – žingsnis po žingsnio

Apžiūrėkite ir pasižymėkite pažeistą(-as) vietą(-as)

Atidžiai apžiūrėkite automobilį, kur yra rūdžių. Pažiūrėkite, ar nėra dažų pūslelių, spalvos pakitimų, atsilupimų ar paviršiaus šiurkštumų. Nepažeistą aplinkinę zoną apklijuokite maskavimo juosta ir plastiku arba laikraščiais, kad netyčia nesubraižytumėte ar nenudažytumėte tų dalių, kurių remontuoti nereikia.

Pašalinkite paviršines rūdis

Jei rūdys yra tik ant paviršiaus, naudokite P80 grūdėtumo šlifavimo popierių arba vielinį šepetėlį, kad švelniai nušveistumėte atšerpetojusias rūdis. Jei turite suktuvą su vieliniu disku, šį darbą galite atlikti greičiau, bet būkite atsargūs, kad nepažeistumėte aplinkui esančių, sveikų dažų.

Šlifuokite, kol apnuoginsite metalą ir turėsite lygų sluoksnį. Svarbu pašalinti visus korozijos pėdsakus, nes likusios rūdys gali vėl iškilti į paviršių bei plisti.

Nušveiskite giliau prasiskverbusią koroziją

Jei rūdys suformavo skylę arba įsiskverbė giliau nei tik paviršius, reikės šiek tiek daugiau pastangų.

Nušlifuokite arba nušveiskite kuo daugiau rūdžių. Tam pravartu naudoti naudoti grubesnį šlifavimo popierių arba netgi rūdžių šalinimo priemonę. Pagal gamintojo instrukcijas užtepkite rūdžių riškilį ar kitą priemonę. Ji chemiškai pakeičia likusias rūdis į stabilų paviršių, ant kurio galima tepti dažus.

Užpildykite skyles (jei reikia)

Jei rūdys palieka skyles, naudokite specialų užpildą. Paruoškite jį pagal instrukcijas ir užtepkite ant pažeistos vietos su glaistykle. Tada užteptą sluoksnį kuo labiau sulyginkite. Kai priemonė sustings (paprastai per 20–30 minučių), nušlifuokite P120 grūdėtumo šlifavimo popieriumi, o tada – P320, kad paviršius būtų glotnus.

Nuvalykite paviršių ir pasiruoškite dažymui

Nuvalykite plotą švariu skudurėliu, kad pašalintumėte dulkes ir nešvarumus. Įsitikinkite, kad ant paviršiaus neliko drėgmės ar riebalų, nes tai gali neigiamai paveikti dažų ir grunto sukibimą.

Gruntuokite

Užtepkite ploną ir lygų automobilinio grunto sluoksnį ant nušlifuotos vietos. Leiskite gruntui išdžiūti tiek laiko, kiek rekomenduoja gamintojas. Gruntą šiek tiek nušlifuokite P320 grūdėtumo šlifavimo popieriumi, kad paviršius pasidarytų lygus, o tada vėl nuvalykite dulkes.

Nudažykite ir apsaugokite apdorotą zoną

Purkškite arba tepkite atitinkamus dažus lengvais, tolygiais sluoksniais. Prieš tepdami kitą sluoksnį, palaukite, kol išdžius ankstesnis. Paprastai užtenka 2 ar 3 sluoksnių, kad paviršius būtų gerai padengtas. Jei norite, po dažų galite aplikuoti ir skaidrų laką. Tada vėl leiskite viskam išdžiūti. 

Po darbo, mažiausiai mėnesį nenaudokite vaško toje kėbulo vietoje, kad dažai spėtų sukietėti.

Keletas papildomų patarimų

• Reguliariai plaukite automobilį, ypač žiemą arba kai keliai barstomi druska.
• Nedelsdami uždažykite įbrėžimus ir pažeidimus.
• Jei įmanoma, automobilį laikykite garaže.

Šie veiksmai turėtų padėti išspręsti problemą. Tačiau jei ji labai didelė arba nenorite tokiu projektu apsiimti, registruokitės į kėbulus tvarkantį servisą dėl dažymo/tvarkymo darbų. 

• Purškiami klijai (specialiai skirti automobiliams)
• Metalinis šepetys arba šlifavimo popierius
• Maskavimo juosta
• Apsauginės pirštinės ir akiniai (nebūtina, bet praverčia)
• Švarus skudurėlis

Lubų klijavimo procesas – žingsnis po žingsnio

1. Pasiruošimas

Prieš pradėdami, pastatykite automobilį gerai vėdinamoje vietoje ir atsilaisvinkite pakankamai erdvės salone, kad galėtumėte prieiti prie atkibusios vietos ir ją prispausti. Dar galite šalimais esančius kraštus apklijuoti maskavimo juosta, kad ant jų nepatektų klijų.

2. Nuvalykite klijuojamos vietos paviršių

Patikrinkite, ar nėra pažeista lubų apdailos plokštė. Jei viskas tvarkoje, senus klijus  ant plokštės pašalinkite vieliniu šepečiu arba šlifavimo popieriumi. Nuvalykite dulkes ir nešvarumus švariu skudurėliu. Tai leis naujiems klijams geriau sukibti. 

3. Užtepkite naujus klijus ir prispauskite lubas

Dabar priglauskite medžiagą, kad matytumėte, jog viskas puikiai sugula ir, kad nėra skylių ar kitų pažeidimų.

Jeigu viskas tvarkoje - pakratykite klijų flakoną ir tolygiai purkškite ant tos vietos, kurią ką tik nuvalėte bei ant medžiagos. Atsargiai prispauskite medžiaginę apdailą prie klijuojamos vietos ir išlyginkite, kad neliktų raukšlių ar burbuliukų. 

Jei klijuojate atkibusias ar nukarusias vietas, po užpurškimo tvirtai prispauskite ir palaikykite apie 60-120 sekundžių.

4. Palaukite, kol klijai išdžius

Rekomenduojamą džiūvimo laiką patikrinkite gamintojo rekomendacijose. Paprastai geriausia šį darbą padaryti dienos pabaigoje, arba savaitgalį kai galite ilgai nebevažiuoti automobiliu. Jei klijus paliksite kietėti bent 12 valandų, rezultatas bus daug geresnis nei jei iš karto leisitės į kelią. 

Dar keletas patarimų

1. Pasirinkite automobiliams skirtus klijus, kad sumažėtų rizika dėl problemos pasikartojimo. 
2. Dirbkite lėtai ir kantriai, kad išvengtumėte nelygumų bei nepadarytumėte nepageidaujamų klaidų.
3. Montavimo metu ir po jo gerai išvėdinkite automobilio saloną.
4. Jei problemos neišnyksta, kreipkitės į specialistus.

Taigi, atsiklijavusių automobilio lubų priklijavimas yra ganėtinai nesunkus „pasidaryk pats“ tipo darbelis, kuris gali būti naudingas automobilio salonui ir draugiškas jūsų piniginei. Svarbu pasiruošti tinkamus įrankius bei neskubėti. Tada rezultatas bus puikus!

Bet kokiu atveju, kondicionierių pildyti visada verta, nes tai ne tik padidina komfortą, bet ir apsaugo nuo galimai rimtesnių kompresoriaus ar kitų ventiliacijos sistemos detalių gedimų. Kadangi šį darbą nereikia atlikti dažnai, jo neatidėliokite ir pasirūpinkite užpildymu pirmai progai pasitaikius. Žinodami, kiek freono telpa – protingai valdysite savo išlaidas!

• Freono rūšis (R134a arba naujesnis R1234yf)
• Sistemos užpildymui reikalingas medžiagos kiekis mat kiekviename automobilyje jis skirtingas
• Papildomos paslaugos: sandarumo diagnostika, sistemos vakuumavimas, alyvos ar UV dažų įpylimas, remontas
• Serviso miestas, reputacija ir naudojama technologija

Svarbu atsiminti, kad šiuolaikiniai automobiliai dažniausiai naudoja aplinkai draugiškesnį ir modernesnį R1234yf freoną, kuris yra gerokai brangesnis nei senesnis R134a. 

Kondicionieriaus pildymo kaina Lietuvoje

Vidutinė automobilio oro kondicionieriaus pildymo kaina Lietuvoje šiuo metu svyruoja nuo 40 iki 100 EUR. Tai yra dažniausias kainų intervalas už paslaugą.

Paprastai, R134a freonas kainuoja 4–7 EUR už kiekvieną 100 g, paslaugų kainos prasideda nuo 30–60 EUR už standartinę sistemą mat joje telpa apie 400–800g.

Tačiau, jeigu pildomas R1234yf freonas, tai kainuoja brangiau. Šio agento 100g kainuos 10–20 EUR – daugiau nei kito, tad galutinė suma už paslaugą gali viršyti ir 100 EUR. 

Vėlgi, tai tik orientaciniai įkainiai ir jums reikėtų teirautis kiekvieno serviso individualiai, kad jie pateiktų pasiūlymą arba supažindintų su įkainiais.

Kodėl vienur paslaugos kainuoja brangiau? 

Daug servisų ne tik pildo kondicionierių. Jie atlieka ir patikrą, tad į kainą įtraukiamas sistemos sandarumo tikrinimas ir vakuumavimas. Jis gali kainuoti papildomai. Be to, jeigu tikrinama dėl nuotėkių, specialistai naudos UV dažus arba alyvą, kad aptiktų problemines vietas bei pasiūlytų sprendimus.

Savaime suprantama ir tai, kad didmiesčiuose ar aukštos klasės servisuose, paslaugos kaina paprastai šiek tiek aukštesnė dėl didesnių veiklos kaštų.

Tačiau išlaidos neturėtų jūsų atbaidyti nuo užsukimo į servisą, kadangi važinėjimas su tuščia arba nesandaria kondicionavimo sistema gali baigtis brangiu kompresoriaus, radiatoriaus ar kitų sistemos dalių remontu. Be to, teršiama aplinka, nes nesandari sistema išleidžia freoną į lauką.

Ar dažnai reikia pildyti kondicionierių?

Paprastai – ne. Gamintojai sukuria sandarias sistemas, kurios nepraleidžia nei skysčių, nei dujų. Naujesniems automobiliams rekomenduojama patikrinimą atlikti kas 2-4 metus, o senesniems gali būti naudinga tikrinti ir dažniau. Visgi, dauguma vairuotojų tiesiog važinėja iki tol, kol pastebi susilpnėjusį šaldymą. Kai tai nutinka, nebedelskite ir užsukite į artimiausią servisą ar punktą, kur jums galėtų patikrinti ir papildyti kondicionierių.

Rinkitės tik sertifikuotus servisus, kurie dirba tik su geru freonu ir turi gerą įrangą. Be to, bandydami daryti šį darbą patys, galite apsinuodyti ar tinkamai jo neatlikti. Tai – papildomi rūpesčiai, kurių geriau išvengti. 

Freonas yra bendrinis pavadinimas, dažniausiai naudojamas chemikalų grupei apibūdinti, techniškai žinomai kaip chlorfluorangliavandeniliai (CFC) arba hidrochlorfluorangliavandeniliai (HCFC). 

Šie junginiai yra bespalviai, nedegūs ir būna dujos arba skysčio pavidalu. Freonas yra stabilus įprastomis sąlygomis.

Ši medžiaga geriausia žinoma dėl to, kad yra naudojama šaldymo sistemų, kaip kad oro kondicionierių ir šaldytuvų sistemose. Nors daug cheminių junginių turi freono pavadinimą, automobiliuose labiausiai dabar naudojamas R-134a klasės agentas. 

Freono naudojimas automobiliuose

Automobilių oro kondicionieriai (AC) veikia naudodami freoną. Jūsų automobilio AC sistemoje freonas yra tarsi darbinis skystis, kuris cirkuliuoja per kompresorių, kondensatorių, išsiplėtimo vožtuvą ir garintuvą. Taip jis sugeria ir perduoda šilumą iš automobilio salono į išorinę aplinką, vėsindamas vidų.

Identiškai veikia ir oro kondicionieriai jūsų namuose ar darbe. Vėsinimo ciklas kartojasi, tačiau apkrauna sistemą, jeigu lauke yra labai karšta. Dėl to itin vėsaus režimo įjungimas pilnu pajėgumu didina kuro arba elektros (EV automobiliams) sąnaudas. 

Ženklai, kurie sako, kad reikia freono papildymo

Nors oro kondicionavimo sistemos yra suprojektuotos taip, kad būtų uždaros ir išlaikytų šaldymo agentą daugelį metų, laikui bėgant problemų vis tiek gali atsirasti. Štai keletas dažniausių ženklų, kurie signalizuoja kad reikėtų papildyti freono atsargas ir patikrinti oro kondicionavimo sistemos sandarumą. 

• Silpnas arba šiltas oro srautas - jei iš ventiliacijos angų išeinantis oras nėra toks šaltas kaip anksčiau arba pučiamas tik šiltas oras, gali būti, kad trūksta freono.
• Kompresorius neįsijungia - oro kondicionavimo kompresorius veikia tik esant pakankamam freono slėgiui. Jei sistemos slėgis yra per mažas, kompresorius gali neįsijungti, todėl oro kondicionierius paprasčiausiai neveiks.
• Nuotėkiai - pažiūrėkite, ar aplink oro kondicionavimo žarnų jungtis arba ant žemės po automobiliu nėra dėmių su alyva. Tai gali reikšti, kad šaldymo agentas nuteka.
• Neįprasti garsai - šnypštimas, burbuliavimas ar spragsėjimas, girdimas kai oro kondicionierius įjungtas, gali reikšti būtent šias problemas.
• Nevaldomas įjungimas ir išjungimas - jei oro kondicionierius įsijunginėja ir išsijunginėja, gali būti, kad jam sunku išlaikyti slėgį dėl per mažo šaldymo agento kiekio.

Daugumoje šiuolaikinių automobilių oro kondicionavimo sistema suprojektuota taip, kad bent kelerius metus idealiai veiktų be papildymo. Visgi dauguma vairuotojų be pildymo važinėja net ilgiau. Paprastai freonas pildomas tik aptikus problemą ir patikrinus sistemą.

Freoną pildykite tik pas profesionalus 

Jei vilioja mintis freoną pildyti savarankiškai, tačiau mes to nerekomenduojame. Yra bent kelios priežasties, kodėl reikėtų pildyti pas profesionalus:

1. Patyrę technikai supranta jūsų automobilio kondicionieriaus sistemą ir turi įrankius, reikalingus saugiai išmatuoti lygį, užsandarinti nuotėkius ir papildyti trūkstamą kiekį.
2. Jei jūsų sistemoje trūksta freono, gali būti nuotėkis. Medžiaga yra nuodinga, tad su ja reikia būti atsargiems. Specialistai turi įrankius, kad diagnozuotų ir užsandarintų nuotekius bei pataisytų kitas, galbūt sugedusias dalis.
3. Freonas yra cheminė medžiaga. Netinkamas elgesys su šiomis medžiagomis gali sukelti žalą aplinkai. Nemokant su ja elgtis tiesiog kelsite pavojų sau bei gamtai.
4. Per didelis arba per mažas sistemos užpildymas irgi gali sutrikdyti jos veikimą ir apgadinti kitus komponentus.