Salono oro filtras yra svarbi vėdinimo sistemos dalis jūsų automobilyje. Filtras atsakingas už tai, kad į saloną patenkančio oro kokybė būtų gera ir jame nebūtų nemalonių kvapų ar kitų teršalų. Visgi, dėl naudojimo, laikui bėgant šis filtras gali užsikimšti įvairiomis priemaišomis bei šiukšlėmis. Tai turi įtakos ir oro kokybei, ir jūsų automobilio ŠVOK (šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo) sistemos efektyvumui. Norint išlaikyti komfortą ir gerą aplinką automobilio salone, svarbu atpažinti požymius, rodančius, kad filtrą reikia keisti, ir tai padaryti laiku. Šiame gide būtent tai ir apžvelgs mūsų ekspertai.
Šio darbo dažnumas priklauso nuo kelių faktorių, įskaitant automobilio markę ir modelį, važiavimo sąlygas ir net oro užterštumą jūsų regione.
Daugelis automobilių ekspertų rekomenduoja salono oro filtrą keisti kas 15 000 - 30 000 km arba maždaug kartą per metus. Tačiau būtina susipažinti su konkretaus gamintojo rekomendacijomis. Be to, gali būti pravartu tokį filtrą pasikeisti ir dažniau, jeigu važinėjate vietovėse, kuriose vyrauja didelė oro tarša arba daug dulkių (palei dirbamus laukus, po žvyrkelius), nemažai laiko praleidžiate kamščiuose.
Šiomis sąlygomis salono oro filtras gali greičiau užsiteršti, todėl sumažės jo efektyvumas.
Pagrindinė salono filtro funkcija - sulaikyti teršalus, pavyzdžiui, dulkes, žiedadulkes, pelėsių sporas ir kitas ore esančias daleles, prieš joms patenkant į automobilio saloną.
Jo funkcija svarbi visiems, bet ypač reikalinga alergiškiems ar kvėpavimo takų ligomis sergantiems asmenims, kadangi efektyviai veikiantis filtras padeda sumažinti galimų dirgiklių poveikį.
Be to, švarus salono oro filtras padeda efektyviai veikti ŠVOK sistemai, užtikrindamas optimalų oro srautą.
Apie tai, kad reikia pakeisti salono oro filtrą, įspėja šie ženklai
Reguliarus salono oro filtro keitimas yra labai svarbus transporto priemonės techninės priežiūros aspektas. Pakeisti filtrą gali kiekvienas žmogus, o tai padarius laiku, galėsite džiaugtis geriausia oro kokybe salone bei automobilio ŠVOK sistemos veikimu.
Suprasdami filtro paskirtį, atpažindami užsikimšimo požymius bei laikydamiesi rekomenduojamų keitimo intervalų, savo vairavimo aplinką padarysite saugesne ir komfortiškesne. Visada vadovaukitės gamintojo bei ekspertų rekomendacijomis, kad gautumėte konkrečią informaciją. Na, o jei nesate tikri dėl salono oro filtro būklės, atvežkite automobilį patikrinti į profesionalų servisą.
Stabdžių skystis yra labai svarbi jūsų automobilio stabdžių sistemos sudedamoji dalis. Būtent skystis perduoda stabdžių pedalo jėgą į ratus. Tos jėgos reikia, kad automobilis sulėtėtų arba sustotų. Jeigu stabdžių sistemoje skysčio lygis yra per žemas arba, jeigu skystis užsiteršė – gali suprastėti stabdymo efektyvumas ir kilti pavojus saugumui. Šiame gide pristatysime, kur rasti jūsų automobilio stabdžių skysčio rezervuarą ir kaip jį pripildyti.
Stabdžių skysčio rezervuaras (bakelis) paprastai būna po variklio dangčiu, dažniausiai randamas gale, beveik tiesiai priešais ten, kur būtų stabdžių pedalas, jeigu brėžtumėte tiesią liniją į saloną. Tad trumpiau tariant, daugelyje automobilių jis yra variklio skyriaus gale, vairuotojo pusėje.
Paprastai skysčio bakelis yra nedidelis, permatomas plastikinis indas, todėl galite lengvai patikrinti skysčio lygį jo neatidarydami. Ant jo dažnai būna dangtelis su užrašu „Brake Fluid“ (stabdžių skystis) ir žymos, nurodančios MIN ir MAX skysčio lygį.
Kai pildysite stabdžių skysčio rezervuarą, įsitikinkite, kad transporto priemonė stovi ant lygaus paviršiaus ir variklis yra išjungtas. Geriausia tuo metu dėvėti pirštines ir apsauginius akinius, kad apsisaugotumėte nuo išsiliejusių skysčių. Nepamirškite, kad šis produktas yra chemiškai agresyvus, todėl stenkitės, kad jo nepatektų ant dažytų paviršių, nes jis gali pakenkti dažų bei lako sluoksniams.
Prieš pildami (net jei gavote pranešimą automobilio kompiuteryje), atsukite kamštelį nuo rezervuaro arba kitaip patikrinkite ar stabdžių skysčio lygis yra tarp minimalios ir maksimalios žymos. Dar vertėtų atkreipti dėmesį į stabdžių skysčio spalvą - ji turi būti skaidri arba šiek tiek gelsva. Tamsus arba drumstas skystis praneša apie problemą pačioje sistemoje, dėl ko reikėtų apsilankyti servise.
Jeigu ruošiatės pirkti stabdžių skystį savo automobiliui, jums dar vertėtų žinoti apie pagrindinių jų tipų skirtumus.
DOT 3 ir DOT 4 stabdžių skysčiai yra glikolinio pagrindo. DOT 4 produkto virimo temperatūra yra aukštesnė, todėl jis geriau tinka šiuolaikinėms transporto priemonėms. DOT 5 yra silikoninio pagrindo, nesugeria vandens ir naudojamas specializuotose arba klasikinėse transporto priemonėse. DOT 5 nesuderinamas su DOT 3 arba DOT 4 sistemomis.
Dauguma Lietuvos keliuose važinėjančių automobilių yra varomi dyzelinu. Dėl to tikrai svarbu žinoti pagrindinę informaciją apie tokių automobilių variklių priežiūrą. Dyzelinio automobilio tepalų keitimas yra viena paprasčiausių, tačiau tuo pačiu ir svarbiausių techninės priežiūros užduočių. Dyzeliniai varikliai dirba sunkesnėmis sąlygomis nei benzininiai, todėl, tikintis sklandaus ir ilgaamžio jų darbo, reikia ir atitinkamos priežiūros. Tačiau kaip dažnai turėtumėte ją keisti? Tai ir apžvelgsime šiame straipsnyje.
Dauguma dyzelinių automobilių gamintojų rekomenduoja keisti alyvą kas 10-15 000 km arba kartą per metus, atsižvelgiant į tai, kas ateina anksčiau. Visgi, konkretūs intervalai skiriasi, priklausomai nuo jūsų vairavimo įpročių bei konkretaus variklio tipo.
Pavyzdžiui, daugumai Volkswagen TDI motorų gamintojas rekomenduoja važiuoti 15 000 – 20 000 km, o štai Peugeot HDi daugumai modifikacijų rekomenduojama aptarnavimą atlikti dažniau, kas - 12 000 – 15 000 km, dėl to, kad šie varikliai dažniau susiduria su alyvos sukeltomis problemomis.
Rekomendacijos pateikiamos prielaida, kad automobilis naudojamas kasdieniam važinėjimui. Tačiau turėkite omenyje, kad jei su automobiliu nuolat važinėjate didelius atstumus, velkate priekabą, važinėjate dulkėtose kaimo vietovėse arba dažnai stovite spūstyse, alyva greičiau užsiteršia. Tokiais atvejais alyvą gali tekti keisti anksčiau - tarkime, net kas < 10 000 km.
Nors teoriškai nieko blogo, keičiant alyvą rečiau, gali ir nenutikti, to daryti nerekomenduojama. Nekeisti jos neapsimoka, kadangi pakeitimas nėra brangus dalykas, o potenciali nauda – brangių remontų išvengimas.
Nors pats dyzelinis kuras yra gana klampus ir turi neblogas tepimo savybes, tepalai išlieka būtini ir tokiam varikliui. Jie sutepa įvairias dalis, sumažina trintį ir padeda viską aušinti.
Dyzelinis variklis veikia esant itin aukštam slėgiui ir temperatūrai, daug sunkesnėmis sąlygomis nei benzininiame. Dėl to ši alyva greičiau degraduoja. Na, o prastos kokybės ir(ar) užteršta alyva negali apsaugoti variklio, todėl jis sparčiau dėvisi, atsiranda kenkiančios nuosėdos bei iškyla didžiulė gedimų rizika.
Daugumai šiuolaikinių dyzelinių automobilių geriausiai tiks sintetinė alyva, pvz., 5W-30 arba 5W-40. Tokie produktai pritaikyti ilgam tarnavimui ir pasižymi geromis eksploatacinėmis savybėmis.
Esant tinkamoms sąlygoms, sintetinės alyvos gali pakakti 15 000 km ar net ilgesniems atstumams. Pasitarkite su specialistais, kad žinotumėte, koks alyvos tipas yra tinkamiausias, nes naudodami netinkamą alyvą galite pakenkti varikliui.
Kiekvieną kartą keičiant alyvą rekomenduojama įdėti ir naują alyvos filtrą. Jis sulaiko purvą ir suodžius bei apsaugo variklį nuo pažeidimų. Tačiau, kaip ir visi kiti filtrai, per laiką jis užsikemša, todėl sumažėja praleidžiamas srautas ir variklio našumas, pats variklis pasidaro labiau pažeidžiamas.
Motociklų sezonas pradeda įsibėgėti. Jo metu ne tik smagu jausti vėją, kurį skrodžiame ant savo plieninių žirgų, bet ir žinoti, kad technika yra gerai pasirūpinta. Motociklų varikliams reikia alyvos, kuri užtikrina sklandų jų darbą. Realybė tokia, kad laikui bėgant alyva suyra ir netenka savo veiksmingųjų savybių. Dėl to variklis greičiau dėvisi, o taip pat išauga ir gedimų rizika. Dėl šių priežasčių svarbu reguliariai keisti alyvą. Tačiau kaip dažnai tai reikėtų daryti? Pasirodo – viskas priklauso nuo įvairių faktorių.
Nors daug kas nepagalvotų, bet reikia žiūrėti ir į naudojamos alyvos tipą. Yra trys pagrindiniai tipai: mineralinė, sintetinė ir pusiau sintetinė.
Mineralinė alyva yra žemiausios klasės. Ji greičiau yra ir nėra tokia patvari, todėl ją gali tekti keisti kas 3 000 - 5 000 km.
Sintetinė alyva sukurta taip, kad tarnautų ilgiau. Ji atlaiko aukštesnę darbinę temperatūrą ir yra patvaresnė chemiškai. Tarp keitimų galima nuvažiuoti iki 10 000 km ar daugiau kilometrų.
Pusiau sintetinė alyva yra mineralinės ir sintetinės alyvos mišinys. Paprastai ji tarnauja ilgiau nei mineralinė, bet ne taip ilgai kaip visiškai sintetinė. Ją rekomenduojama keisti ne rečiau nei kas 8 000 – 9 000 km.
Kiekvieną kartą keičiant tepalus, reikėtų pasikeisti ir tepalo filtrą. Šis filtras iš alyvos pašalina purvą ir kitas pašalines daleles. Geras filtras padeda ilgiau išlaikyti alyvos gerąsias savybes bei apsaugo motorą.
Kaip žinoti ar jau laikas keisti alyvą? Atskaičiuoti kilometrus ne visada pavyksta, todėl kai kada geriausia paprasčiausiu rankiniu būdu patikrinti alyvos lygį ir būklę.
Dauguma motociklų turi matuoklį arba permatomą stikliuką, per kurį galima nustatyti tepalo lygį. Jei jis priartėja prie minimalios ribos, įpilkite daugiau alyvos arba patikrinkite, dėl nuotėkio. Taip pat pažiūrėkite į alyvos spalvą. Gera alyva yra šviesiai ruda ir skaidri. Tuo tarpu prastos kokybės tepalas yra tamsus, purvinas. Be to, jei atidarius dangtelį tepalas skleidžia degėsių kvapą, jį taip pat reikėtų pakeisti.
Naujuose ir geriausiuose, high-performance motocikluose yra alyvos stebėjimo sistemos, kaip ir automobiliuose. Čia esantys jutikliai stebi tokius dalykus kaip variklio temperatūra ir laikas nuo paskutinio alyvos keitimo bei pačios alyvos lygis bakelyje. Sistema per kompiuterį įspėja, kai ateina laikas tepalus keisti bei papildyti.
Jei laiku nepakeisite motociklo tepalų variklyje, gali nutikti blogų dalykų.
Sena alyva užsiteršia ir pasidaro pernelyg klampi, todėl nebesutepa dalių ir nebeatlieka savo funkcijų. Šios priežastys padidina trintį tarp judančių dalių, todėl jos greičiau susidėvi.
Laikui bėgant nusidėvėjimas gali sugadinti įvairius variklio komponentus, o remontas kainuoja brangiai. Užteršta alyva dar prastai aušina variklį, todėl atsiranda perkaitimo rizika, ypač ilgų važiavimų metu ar esant karštam orui. Dėl perkaitimo variklis „užkala“ ir tada jau reikalingas kapitalinis remontas.
Prastos kokybės, klampi alyva sudaro nuosėdas, kurios užkemša vamzdelius ir nebėra pakankamos tepalų apykaitos. Dėl to variklis gali užgesti ir nebeužsivesti.
Konkrečius skaičius sunku surasti, tačiau pagal gamintojų įžvalgas, praleidus alyvos keitimą pagal 5 000 km grafiką, variklio tarnavimo laikas gali sutrumpėti tūkstančiais kilometrų. Ignoruodami alyvos keitimą taip pat rizikuojate prarasti garantiją, jei tai yra naujas motociklas. Na, o ir šiaip – tai nėra gerai jūsų transporto priemonei.
Nors suteikia neprilygstamą važiavimo komfortą, automatinė pavarų dėžė yra vienas iš techniškai sudėtingiausių bei jautriausių automobilio komponentų. Jo priežiūra yra labai svarbi siekiant užtikrinti sklandų greičių dėžės darbą ir prailginti tarnavimo laiką. Vienas iš svarbiausių priežiūros aspektų yra savalaikis transmisijos skysčio, paprastai vadinamo automatinės pavarų dėžės alyva, keitimas. Tačiau tepalų keitimo būtinybė ir dažnumas gali labai skirtis priklausomai nuo transporto priemonės ir greičių dėžės modelio, vairavimo įpročių ir kitų faktorių. Visa tai ir apžvelgsime šiame straipsnyje.
Absoliučiai visi automobilių gamintojai pateikia rekomendacijas dėl alyvos automatinei pavarų dėžei keitimo intervalų. Paprastai rekomendacijos duodamos atsižvelgiant į ridą ir važiavimo sąlygas.
Tiesa, ne visose automatinėse pavarų dėžėse reikia reguliariai keisti skystį. Kai kurios dėžės (vadinamos „sausomis“), turi „ilgaamžę“ alyvą. Jos, gamintojų teigimu, nereikia keisti, jeigu važinėjate įprastomis sąlygomis. Puikus tokios greičių dėžės pavyzdys – 7 pavarų DSG iš VAG.
Tačiau tarnavimo laikas vis tiek nėra beribis ir gali skirtis. Kas 100 000 – 150 000 km neišvengiamai reikėtų atlikti ir tokios greičių dėžės aptarnavimą bei, jei reikia, alyvos pakeitimą.
Norėdami sužinoti konkrečius transmisijos techninės priežiūros reikalavimus, būtinai atvykite į profesionalų servisą arba susisiekite su savo automobilio gamintojo atstovybe.
Ši alyva atlieka kelias svarbias funkcijas.
Laikui bėgant transmisijos skystis, dėl karščio ir užterštumo gali degraduoti, todėl sumažėja jo efektyvumas. Dėl to ir atsiranda poreikis jį keisti.
Laiku nepakeitus pavarų dėžės alyvos, gali kilti smulkių arba rimtų techninių problemų.
Pačiais ekstremaliausiais atvejais, dėl alyvos nepriežiūros gali prireikti brangiai kainuojančio kapitalinio pavarų dėžės remonto ar net visiško pakeitimo.
Kai renkatės variklinę alyvą savo automobiliui, galite pastebėti, kad skiriasi ne tik gamintojai ir kainos. Yra ir daugybė skirtumų produktų ženklinime bei kategorizavime. Daugiausiai unikalių detalių galima pastebėti žvelgiant į alyvos pavadinimus. Daug produktų yra žymima 5W-40 simboliu. Ar žinote, ką jis reiškia?
Pavadinimą 5W-40 sudaro dvi dalys.
Po pirmojo skaičiaus esanti raidė „W“, reiškia „Winter“ (žiema). Šalia raidės nurodytas skaičius „5” indikuoja alyvos klampumą esant žemai temperatūrai. Kuo mažesnis skaičius prieš raidę „W“, tuo geriau alyva tinka žemoje temperatūroje – žiemos sąlygomis. Paprasčiau kalbant, alyva išlieka pakankamai laki ir lengvai cirkuliuoja užvedant šaltą variklį.
Antrasis skaičius „40“ rodo alyvos klampumą esant optimaliai darbinei temperatūrai, paprastai apie 100 °C. Didesnis skaičius praneša, kad tokioje temperatūroje alyva yra tirštesnė ir sugeneruoja solidžią apsauginę, tepimo plėvelę, kuri apsaugo variklio komponentus net tada, kai jie patiria nemažas apkrovas.
Vairuotojams naudinga žinoti, kuo ir kaip 5W-40 alyva skiriasi nuo kitų įprastų \ rūšių.
Jei turite automobilį su galingu, aukšto našumo ir(ar) aukštasūkiu varikliu, velkate krovinius arba daug judate mieste, kur yra start-stop eismas kiekvieną dieną, rinktis 5W-40 alyvą bus labai protingas sprendimas. Šis produktas yra labai universalus bei pasižymi geromis savybėmis tiek žemoje, tiek aukštoje temperatūroje.
Kiekvienas vairuotojas nori važiuoti kuo ekonomiškiau ir džiaugtis mažiausiomis kuro sąnaudomis. Tačiau tokiam tikslui pasiekti reikia ne tik noro, bet ir žinių. Svarbus aspektas – pasirinkti optimalų greitį. Bet koks jis turėtų būti? Autoaibe.lt komandos specialistai parengė gidą, kuris leis jį sužinoti.
Deja, bet nėra vieno, visiems tinkamo sprendimo. Atsakymas dėl ekonomiškiausio greičio priklauso nuo tokių faktorių kaip transporto priemonės aerodinaminės savybės, variklio efektyvumas, oro ir kelio sąlygos.
Tačiau moksliniai tyrimai ir praktiniai bandymai rodo, kad daugumos automobilių degalų sąnaudos optimaliausios, kai važiuojama tarp 80-100 km/h greičiu.
Esant mažesniems greičiams, variklis gali veikti ne taip efektyviai dėl pernelyg žemų apsukų, o esant didesniam greičiui aerodinaminis pasipriešinimas išauga geometrinės progresijos principu, todėl jam įveikti reikia gerokai daugiau energijos.
Miestuose, kur dažnai sustojama ir greitis yra mažesnis, kuro sąnaudos gali išaugti dėl nuolatinio greitėjimo bei lėtėjimo. Na, o užmiesčio keliuose, išlaikant pastovų greitį šiame diapazone, sumažėja variklio apkrova ir aerodinaminis pasipriešinimas. Viskas yra optimaliose ribose mažiausioms sąnaudoms.
Turime keletą patarimų, susijusių kaip sumažinti kuro sąnaudas iki minimumo:
Visgi, svarbu paminėti, kad yra labai specifinių skirtumų tarp vienų ar kitų automobilių. Hibridinių automobilių ir elektromobilių efektyvumo kreivės gali skirtis nuo tradicinių vidaus degimo varikliu varomų transporto priemonių. Taip yra dėl to, kad hibridinėse jėgainėse gamintojas skirtingai sukalibruoja galios perdavimą ir balansą tarp elektrinės ir vidaus degimo varos.
Kai kurios šiuolaikinės transporto priemonės dėka pažangių variklio valdymo sistemų gali atjungti kelis cilindrus ir taip sumažinti kuro sąnaudas. Tačiau nepaisant automobilio naujumo ir variklio tipo, bendra rekomendacija išlieka tokia pati – kai galite, važiuokite 80-100 km/val. greičiu. Taip ne tik kuro sąnaudos, bet ir poveikis aplinkai turėtų būti mažiausias.
Šaltuoju metų laiku joks vairuotojas negali išvažiuoti į kelią be žieminių padangų. Jos yra labiausiai pritaikytos šaltuoju sezonu kylantiems iššūkiams, tad vairuotojai gali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl savo ir kitų saugumo. Tačiau tiems, kurie ruošiasi įsigyti naują žieminių padangų komplektą arba nori pagilinti savo žinias, paruošėme gidą, kuriame apžvelgsime, kaip žymimos žieminės padangos bei kokia tų žymėjimų reikšmė ir svarba.
Vienas iš garsiausių ir labiausiai žinomų žieminių padangų žymėjimų yra simbolis 3PMSF. Tai yra specialus ženklelis, kuriame rodomos trys viršukalnės ir snaigė. Ką reiškia 3PMSF? Ogi faktą, kad gamintojas su šiuo padangų modeliu praėjo standartizuotus testus ir įrodė, kad padanga išlaiko gerą sukibimą net ant apsnigtos kelio dangos.
Europos Sąjungoje 3PMSF simbolis užtikrina vairuotojus, kad padanga buvo išbandyta ir sertifikuota dėl efektyvaus sukibimo. Pavyzdžiui, ant populiarių žieminių padangų linijų, tokių kaip „Nokian Hakkapeliitta“ ir „Continental WinterContact TS 860“, išdidžiai puikuojasi 3PMSF logotipas. Jį galima pamatyti ant šoninės padangos sienelės.
Daug kas žiemines ar viso sezono padangas klaidingai tapatina su M+S ženklu.
Tiesa ta, kad M+S tėra Mud+Snow (liet. Purvas + Sniegas) žymėjimas, kuris parodo, jog padangos geriau sukimba su ne pačia geriausia kelio danga, tačiau nepraėjo jokių standartizuotų testų ir nėra toks patikimas kaip 3PMSF ženklas. Simbolis M+S negarantuoja tokio pat lygio eksploatacinių savybių ant sniego, kaip 3PMSF sertifikatas. Dėl to nereikėtų suklysti ir atidžiai stebėti žymėjimą.
Pagal ES taisykles, padangos turi būti įvertintos ir sužymėtos pagal įvairius kriterijus. Teisės aktai ir reglamentai reikalauja gamintojų informuoti vartotoją apie svarbias produkto savybes. Išsami etiketė nurodo tokius svarbius techninius aspektus, kaip: kuro sąnaudų efektyvumas, sukibimas su šlapia kelio danga bei riedėjimo skleidžiamas triukšmas.
Remiantis informacija ant etiketės galima palyginti skirtingų gamintojų bei modelių padangas ir žinoti, kuris modelis siūlo geriausią kainos bei kokybės santykį.
Bendros tendencijos yra tokios, kad žieminių padangų degalų naudojimo efektyvumo rodikliai dažnai būna prastesni (su jomis vartojama daugiau degalų) nei vasarinių padangų. Taip yra dėl minkštesnio gumos mišinio, kuris žemoje temperatūroje išlieka elastingas. Visgi, mainais už aukštesnes kuro sąnaudas galima džiaugtis geresniu sukibimu su šlapia ir net apledėjusia kelio danga, o tai svarbu žiemą.
Ant padangos šoninės sienelės esantys žymenys taip pat nurodo ne tik jos tinkamumą žiemai, bet ir svarbiausias technines charakteristikas, pavyzdžiui: padangos matmenis, apkrovos ir greičio indeksą bei papildomas savybes, kaip kad runflat.
Pavyzdžiui, ant padangos, pažymėtos 205/55 R16 91V, pateikiama informacija leidžia mums žinoti tokius dalykus:
Nors šie žymėjimai nėra išskirtiniai tik žieminėms padangoms, jie labai svarbūs siekiant užtikrinti, kad padanga būtų suderinama su transporto priemonės ratais ir pritaikyta važiavimo sąlygoms. Rinkdamiesi visada įsitikinkite, kad dydis ir kitų specifikacijų reitingai atitinka tai, ko ieškote.
Jeigu reikia patarimo, visada galite užduoti klausimus pardavėjų konsultantams ir jie parinks optimalų produktą.
Žiemą vairuotojams kyla nemažai iššūkių. Vienas ir bene didžiausias iš jų – apsnigti ar net apledėję keliai, ant kurių važiuoti yra slidu bei nesaugu. Tam, kad sumažinti slydimo bei įvykio riziką, reikalingos geros žieminės padangos. Pasirinkimo internete netrūksta, todėl mes apžvelgsime, į kokius faktorius kreipti didžiausią dėmesį bei kaip pasirinkti geriausias padangas žiemai internetu.
Net jei perkate internetu, galite gana greitai rasti gerus pasirinkimus savo automobiliui. Siūlome vadovautis šiais Autoaibe.lt komandos specialistų patarimais:
Na ir galiausiai – prisiminkite, kad likus kelioms savaitėms iki balandžio 1 d., jau reikėtų galvoti apie žieminių padangų keitimą vasarinėmis. Rezervuokite vietą ratų keitimo servise iš anksto, nes užimtumas tuo metu būna didelis.
Europos kontekste Lietuvos žiemos yra tikrai ilgos ir šaltos. Oro temperatūra dažnai nukrenta žemiau 0 °C, o kelias gali būti apledėjęs ar apsnigtas, nes neretai pasitaiko ne tik pūgų, bet ir šlapdribos. Kelių būklė kiekvieną dieną gali būti skirtinga, tad geros padangos duoda milžinišką naudą saugantis nuo pavojų.
Žiemą turbūt vairuotojai susiduria su tokiais iššūkiais kaip: sumažėjęs sukibimas su šlapia ir apledėjusia danga, pailgėjęs stabdymo kelias ir šoninio slydimo rizika. Tokiomis sąlygomis žieminės padangos yra būtinos ne tik dėl to, kad taip reglamentuoja KET, bet ir dėl elementaraus saugumo.
Gamintojai žiemines padangas projektuoja taip, kad gumos mišinys išliktų elastingas ir pakankamai minkštas net esant žemai temperatūrai. Minkštesnė guma geriau sukimba su paviršiumi ir sustoja per trumpesnį kelią. Be to, galima rinktis ir dygliuotas, ir nedygliuotas žiemines padangas. Visgi, teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad dygliuotos padangos ne visose ES valstybėse yra legalios, kaip kad Lietuvoje, todėl jei keliaujate į užsienį, jas reikėtų pasikeisti arba iš karto rinktis nedygliuotą variantą.
Europos Sąjungoje padangų eksploatacinius standartus reglamentuoja griežtos taisyklės. Gamintojai privalo vartotojams suteikti daug naudingos informacijos apie padangų patvarumą, technines savybes ir, aišku, tinkamumą žieminėms sąlygoms.
Vienas iš svarbiausių žieminių padangų ženklinimo simbolių yra 3PMSF. Šis simbolis, kurį sudaro trys viršukalnės ir snaigė, rodo, kad padanga išlaikė įvairius standartizuotus bandymus dėl efektyvaus sukibimo su apsnigta kelio danga.
Be 3PMSF, daug žieminių padangų taip pat žymimos M+S (Mud + Snow) ženklu, nors dabar šis žymėjimas laikomas mažiau patikimu nei 3PMSF. Taip yra todėl, kad M+S ženklinimą gamintojas gali uždėti pats, savo nuožiūra, nesiremdamas jokiais standartizuotais testais.
Pas patikimus pardavėjus fizinėse parduotuvėse ar net besirinkdami padangas internete, rasite vadinamą informacinį lipduką. Jame nurodomos tokios padangų specifikacijos, kaip kuro sąnaudų efektyvumas, sukibimas su šlapia kelio danga ir riedėjimo triukšmas. Ši informacija leidžia labai efektyviai palyginti skirtingus variantus ir rasti geriausią kainos bei kokybės santykį perkant žiemines padangas.
Šiek tiek plačiau palyginkime dygliuotas ir nedygliuotas padangas žiemai.
Dygliuotos padangos protektorius yra padengtas smulkiais metaliniais dygliukais. Jie, kaip alpinisto batai, sukimba su ledu ar sniegu ir generuoja daugiau mechaninio sukibimo su šalta, apledėjusia ir(ar) apsnigta danga. Jos ypač populiarios Šiaurės Europos šalyse, tačiau jas taip pat dažnai renkasi užmiesčio ir kaimo vietovių gyventojai, kurie važinėja mažiau prižiūrimais keliais. Pagrindinis tokių padangų minusas – jos yra triukšmingesnės ir labiau kenkia asfaltui, kuriuo važinėjama.
Lietuvoje dygliuotas padangas leidžiama naudoti žiemos mėnesiais (nuo lapkričio iki balandžio mėn.), tačiau nemažoje dalyje ES valstybių jos apskritai draudžiamos.
Na, o nedygliuotos žieminės padangos yra panašesnės į vasarines, tik gaminamos iš minkštesnio mišinio gumos bei turi gilesnį, įmantresnį protektoriaus raštą. Būtent tai leidžia sukibti ir su žiemiškais keliais. Jas dažniau renkasi vairuotojai, kurie važinėja miestuose arba net keliauja į užsienį. Jos ne tokios triukšmingos, tačiau ir sukibimu šiek tiek atsilieka nuo dygliuotų, jeigu sąlygos – labai ekstremalios.